Melo voratinklis

Melo voratinklis

... kalbėti tiesą skausminga. Tačiau meluoti, kai esi verčiamas tai daryti, - dar skausmingiau.

1 skyrius

Ir vėl ta pati vieta, maršrutas, tas pats tėčio burnojimas, kad ne ten pasuko ir kad aš jam nepasakiau apie duobėta kelią, bet negi aš užsimaniau praleist vasaros atostogas pas tėčio tėvus? Ne , ne aš noriu sugadint savo vienturtės dukros vieninteles normalias atostogas per metus.Ne aš. Gerai, kad bent  pasiėmiau daug senų žurnalų apie paauglių bėdas, narkotikus ir ankstyvą meilę, bei pirmuosius pasimatymus.

Taip, tai tikrai bus pačios šauniausios vasaros atostogos ! Laukiu nesulaukiu...

- Na brangute, atvažiavom. –  juk pati mačiau, bet kas man beliko daryt ? Padariau dirbtinę šypseną ir atsidariau mašinos dureles.

- Taip, tikrai...Tėti kodėl negalėjai čia...- trumpam nutilau ir parodžiau jam tvartą, kur tikriausiai pilna karvių ir kitokių gyvulių išmatų, sena neveikianti automobilį ir senelių namus, pagal mane prabangus, kaip kaime. Ar jie tikrai gauna tokias menkas pensijas? Tyliai sau pagalvojau. - ... atvažiuot be manęs ?

- Nes seneliai nori su tavim pabūti. Ir be to, tai geriau nei kiauras paras kiurksoti prie kompiuterio ekrano, ar ne saulele? – jis pažvelgė man tiesiai į akis ir aš akimirkai apšalau...

- Taip geriau... Na  tai einam pasiimt lagaminų iš bagažinės. Ar tu čia visą popietę kiurksosi, nieko nedarydamas ? – aš nužvelgiau tėtį kaip kadaise mama, kai ko nors paklausdavo pašiepdama.

- Eime, - ragindamas jis pamojo man ranka.

Tada aš pamačiau jį, vaikiną už kokiu 10 m. žiopsanti į mane, jis man draugiškai pamojo, aš tai pat.

Išvaizdus vaikinas, bet ne mano skonio.

-Sveika, aš Gregas, o tu ? – jis ėjo link manęs.

- Keitė. – nusišypsojau ir tikriausiai paraudau.

- Nesu tavęs čia matęs , iš kur tu ?

-  Iš Kauno, atvažiavau aplankyt senelių. O tu iš kur?
-Aš iš čia. Ar nesimato ? – Gregas parodė į savo drabužius, kaimiškus, šiek tiek apiplyšusius.

- Matosi. – atmestinai pasakiau.

-Na gerai aš jau turiu bėgt, iki saulute. – jis man pamojo atsisveikindamas, ir aš jam atmojavau atgal.

-Tai padėsi ar ne ?  Keitę, ar padėsi su lagaminais ? Alio ar girdi ? Ar man pačiam reikės užtusit 16 lagaminų į viršų ? – jis sarkastiškai nusijuokė, nuskambėjo baugokai. Tėtis tikriausiai pats tą suprato, nes tuoj susiėmė ir paėmė du lagaminus.

- Žinoma, kad padėsiu.- paėmiau tik vieną lagaminą, daugiau tikrai nebūčiau pakėlusi.

- Nešk čia! – tėtis parodė netoli namelio esančia kažkokią dėžę.- nebijok paskui užnešim į namelį.

- Nebijau. Nėra ko bijot. Tuoj atnešiu. Einu ! – greitai nutempiau tą prakeiktą lagaminą prie tos prakeiktos dėžės. – Gerai ?

- Puiku. Dabar palauk aš užlipsiu laiptais į viršų ir pabarbensiu į duris. Ačiū, kad atvažiavai su manim. Man tai tikrai labai svarbu, ačiū, kad nepalikai manęs vieno.

- Kas man beliko ? Juk nebūtum leidęs pasilikt namie ? Ar ne ? Juk nebūtum. Aš tai žinau ir man to užtenka. – nusisukau ir nuėjau.

- Ko tu vis nepatenkinta ? Aš tau duodu viską meilę, namus. Ko tau dar reikia ? – jis tuoj sužvėrės arba išliks ramus. Bet mano nuostabai aš sužvėrėjau pirma.

- MAMOS! Ar tau dar neaišku ? Man reikia mamos, man tik reikia jos...Daugiai nieko. Nieko. Tik mamos. Viskas. Daugiau nieko. Ar tau vis dar neaišku ? Man aišku. Galiu jau eit ?

- Man taip pat jos trūksta... Gali, eik. Atsiprašau. – tėtis atrodo sunerimęs kaip ir aš.

- Jei tau taip jos trūksta tai kodėl manim nepatikėjai tada, gal dabar ji būtų su mumis ? Kodėl tada nepatikėjai? – aš pravirkau, tėtis pribėgo prie manęs ir apkabino – pasitrauk! Pasitrauk ! Pasitrauk nuo manęs. – jis mane paleido, ačiū Dievui, nežinau kodėl, bet aš pabėgau, taip darau visada, kai pykstu arba tiesiog prasta nuotaika. Aš tikra kalė. Skaudinu žmones vien tam, kad nereikėtu būti su jais vienai ir kalbėtis .Bėgau visą laika, bet nežinojau kur, nes bėgdama vis verkiau ir per ašaras nieko nemačiau. Bėgau tol kol atsitrenkiau į medžio šaka ir perkritau. Atsikėlusi supratau, kad pasiklydau, nenutuokiau kur randuosi.

- Kur aš ? - Apsižvalgiau, nieko nematau. Tamsu. Aš kažkokiam miške... Bent taip atrodo.

- Po galais kur aš ? – tyliai sau pasakiau.

Ir tada pamačiau jį...